Dažniausiai mano galva pilna kokių nors idėjų. Dienos pilnos flirto. Gerų emocijų. Vilties. Planų į ateitį. Vakare kitaip. Užsimerkiu ir sugrįžtu... Bandau tave suprasti.
Mintimis sugrįžtu į tavo būseną. Lyg per rūką, teiki man dovaną. Liepi užpūsti žvakę ir sugalvoti norą. Ar aš jį pasakysiu garsiai???? Aš žinau, kaip tu jautiesi dėl mano noro... Aš atsiprašau. Tu nenorėsi, bet sutiksi...
Dievaži, ir kas privers tave manę prieš tai palikti? Žinau, kad taip kartais būna. Tu tiesiog prieisi ir pasakysi, kad negali būti kartu... O aš pasakysiu, kad žinau... Nes juk dabar pats matai, kad aš žinojau!!! Tada tu suabejosi, ar tik nesuklydai...
Iki viso to matysi milijoną mano nuotaikų. Klausi apie ką galvoju. Turbūt ne visada galėsiu atsakyti, nes man prireiks laiko, kad galėčiau ramiai į tave žiūrėti ir negalvoti, kad Tu busi mano vyras.
Daaar labai gali būti, kad tu atklysi čia ankščiau,nei man atrodo. Na ir kas? Man vienodai. Aš tiesiog negaliu nieko pakeisti.
Na ir kas?
No comments:
Post a Comment